Nijolė Dirvianskytė

Tai viena ryškiausių lietuvių naiviojo meno atstovių, kuri pradėjo tapyti sulaukusi trisdešimt šešerių metų. Tuomet ji jau buvo profesionali chemikė, mokslininkė, įgijusi mokslinį laipsnį, ir sėkmingai dirbo laboratorijoje.

Įgimtą potraukį kūrybiniam darbui sužadino apsilankymas „Paletės“ dailės studijoje, kuriai vadovavo Rimas Zigmas Bičiūnas ir grafikas Vladimiras Nesterenko.

Nijolės Dirvianskytės vardas gerai žinomas lietuvių tautodailininkams ir meno gerbėjams. Ji dažnai dalyvauja parodose, pleneruose, yra tapusi Adomo Varno tapytojų konkurso laureate, jai suteiktas meno kūrėjo statusas, ji ne kartą minima periodikos ir parodų katalogų įvadiniuose straipsniuose ir knygose, jos darbai eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose LR Seime (2004), Tautodailininkų sąjungos 40-mečio parodoje (2006), Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje Jurgio Baltrušaičio namuose (2007) ir kitur. Jos kūryboje atsispindi visa ją supanti aplinka - miestas ir kaimas, darbas ir poilsis, šeima ir gėlės, Sibiras ir Lietuva, kelionių įspūdžiai, o svarbiausia - gamta, jos teikima ramybė, harmonija vasaros ir žiemos metu. Vieni gražiausių jos kūrinių skirti žydėjimui ir gamtos palaimai.

Nijolė Dirvianskytė gimė 1944 m. lapkričio 1 d. Sakučių kaime nežinomoje, vokiečių paliktoje sodyboje prie Nemuno, pakeliui į Vokietiją, kur traukėsi tėvai iš Skuodo, gelbėdamiesi nuo sovietų kariuomenės sugrįžimo ir išvežimo už poliarinio rato. „Mano pribuvėjai buvo tėvelis - ekonomistas, dėdė Adomas - advokatas ir jo žmona - mamos sesuo Monika - dailininkė“, - prisimena tautpdailininkė savo biografijoje. Tėvų šaknys buvo Lietuvoje: tėvo Žemaitijoje, netoliese Mosėdžio, Prelgavos kaime, o mamos - Anykščiuose, Aukštaitijoje. Iš abiejų pusių inteligentų giminė (advokatų, ekonomistų, dailininkų, muzikantų, mokytojų ir mokslus baigusių žemės ūkio specialistų). Beveik visiems teko prievarta pagyventi Sibire. 1948 m. gegužės 22 d. ir būsimos dailininkės šeima buvo sukišta į gyvulinį vagoną Skuode ir išvežta prie Baikalo į taigą. Apie ilgą ir „prabangią“ kelionę gyvuliniame vagone per Rusiją, į taigą prie Baikalo, ji atsimena miglotai, tik iš mamos pasakojimų ilgais žiemos vakarais prie žibalinės lempos. O trejų su puse metų mergaitei atmintin įstrigo tik daug maišų su daiktais, prikrautų beveik iki vagono lubų, tarp kurių karstėsi vaikai.

Atnaujinta: 2015-08-10, 14:26